BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ieškau - radau - perku - parduodu

Mano blogo pavadinimas nebeatitinka jo paskirties. Nors šiaip ar taip visi įvykiai nutinka dar daugiau morališkai nei.. hm.. fiziškai?.. besiruošiant palikti tėvynę ir artimuosius.

Šiuo įrašu norisi pasidžiaugti, kad padirbėjau stovykloj vadove - tai buvo viena iš mano nedidučių svajonėlių. Kartu ir vėl užplūdo jausmas, kad sunku, kai nėra vieno artimiausio vyr. lyties atstovo šalia. Nesu žmogus, kuris negali savęs realizuoti, jeigu neturi mylimojo. Atvirkščiai, tai padaryti vienai dar lengviau, nes juk kvailų dalykėlių nereikia aiškinti vyriškai logiškai logikai, o gali tiesiog impulsyviai imti ir juos daryti ir jaustis laiminga, tačiau norisi dalintis tuo savęs realizavimo džiaugsmu su kuo nors labai itin ypač ypatingai artimu, mylimu. Ir šitas bjaurus trūkumo jausmas prasidėjo nuo vienos vadovės pasidalinimo savo simpatija. Ne man, nieko blogo nepagalvokit. O pagreitį įgavo Joninių metu metant burtus (taip jau iškrito, kad po trejų metų išteku. Tai jau kaip ir sumąsčiau, kad gal reikėtų pradėti dairytis :DDDD ). Ir apėmė neviltis, kad tokio žmogo, kurį apsikęsčiau aš (o jau nekalbant apie tai, kad dar ir jis mane pakęstų ir mylėtų (!!!)), tikriausiai ir nebėr.

Va kaip čia depresiškai. Bet iš tiesų tai nėra viskas taip beviltiškai. Matyt, jei būčiau 10 metų vyresnė vieniša bedarbė bevaikė beveiklė, rimtai susimąstyčiau.

Pasvaičiojimų pabaiga. Geros vasaros. :)

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą